Pas trolius: Šešta diena

Maršrutas/Route: Kirkenes - Nordkapp

Rytas vėlgi nepradžiugino: nei elektros, nei vandens. Rytinį užtinimą teko nuprausti iš kalnų atitekančioje upėje. Neužsibūname! Šiandien bene svarbiausias kelionės tikslas - Nordkapp! Šiauriausias Europos taškas jau ranka pasiekiamas.
Taigi, kas gi ten, Skandinavijoje, vyksta naktimis liepos viduryje? Ten, kur mes keliaujam - Nordkapp, galite užmiršti naktį. Nuo gegužės iki liepos pabaigos saulė šioje Norvegijos dalyje visą parą nenusileidžia žemiau horizonto, todėl tokios naktys čia vadinamos baltosiomis naktimis.

Tęsiant mūsų kol kas (ne)labai įdomią kelionę, sustojome parduotuvėse, kur neleistinai galim pasikrauti išmaniuosius. Didelę laiko dalį atima sustojimai planuotose bei neplanuotose vietovėse. "O, kalnas, sustok",- sustojame, pasigrožim, sugaunam kelis kadrus ir toliau į trasą! Viena iš įdomesnių stotelių Trollholmsundas, kur ir vėl buvom nustebinti žydru vandeniu, keistais akmenimis, ir kaip legendos pasakoja - trolių supiltais dariniais (jo jo, bet tikrai keisti!). Žinoma ir toliau ramybės nedavė elniai, vis šokinėjantys prieš automobilį. Artėjant link Nordkapp, atsivėrė įspūdingi vaizdai, kuriuos kažin ar galėčiau čia aprašyti (kažkas panašaus kaip visą pasaulį laikyti savo delne). 

Būtina palikti svajonę.

Iki Nordkapp uolos likus vos 10 km, sustojome prie stendo su įprastu vietovės žemėlapiu ir jame pažymėtu visai įdomiu tašku - Knivskjellodden. Tai kyšulys arba dar kitaip - pats pats šiauriausias Europos taškas. Nieko nelaukę, nusprendėme eiti, negi praleisi tokią progą! Nors aplinkui buvo rūkas (o jei tiksliau tai buvome debesyje, gerokai virš jūros lygio, o ir temperatūra čia jau buvo visai neblogai nukritusi). Ramybės nedavė tik iš žygio grįžtantys žmonės, veikiau jau nebepanašūs į žmones, nusibaigę visai. Tikriausiai iš to žygio mes ir nebūtume grįžę, jei Paulius paskutinę minutę nebūtų pastebėjęs, jog iki to įspūdingojo Knivskjellodden vienon pusėn 9 km pėsčiomis. Septinta valanda vakaro. Nebuvau įsitikinusi, kad tai buvo labai gera mintis, nes grįžtume geriausiu atveju 2 valandą nakties. Vis dėlto pradėjome ruoštis: 3 kuprinės, vanduo, maisto atsargos, megztiniai ir šiltos striukės. Sutikę mus žmonės linkėjo sėkmės.

Vietinės reikšmės kanjonas ir kažkur tolumoje aš!

Nordkapp uola skęsta debesyse. Vidurnaktis!

Galiu pasakyti tik tiek, kad klaidžioti debesyje labai klaidu, tamsu ir šlapia. Kas kilometrą sutiktas žygeivis nusišypso, pasisveikina. Be žmonių buvo dar ir šiaurės elnių, kurie čia, vaikšto jau nebe po vieną, o bandomis, gurkšnodami kalnų upių vandenį. Po 9 km kelio pirmyn, lygiai vidurnakty, saulei šviečiant, horizonte išvydome kažkokį švyturėlį -  truputį civilizacijos. Taigi šiauriausias Europos kraštas atrodė taip: baisi krūva akmenų, rūkas ir niekuo neįspūdingas, paprastas it Puntuko akmuo paminklas, ant kurio parašytas pavadinimas ir koordinatės. Taigi nėra ten nei europų, nei šiaurių, nei taškų - viso labo armatūros gabalėlis.  

 Žygis į Knivskjellodden 

Atgal eiti buvo siaubinga. Gal netgi daugiau nei siaubinga. Lipant į kalną jaučiau, kad kojos išvis atsisakė su manim bendrauti. Tačiau, kad ir kaip buvo sunku , vaizdas buvo stulbinantis - kylanti saulė, kabantis mėnulis, Nordkapp uola, iš apačios apsupta debesų ir vandenynas. Viso to grožio nei vienas iš mūsų 4 fotoaparatų nepajėgė užfiksuoti. Paskutiniai kilometrai, žinoma, buvo patys sunkiausi. Kai už kiekvienos kalvos nepamatydavom stovėjimo aikštelės, atrodė, kad tikrai nebegrįšim! Kai pagaliau ją išvydom, kalnų aušrą sudrumstė mūsų džiaugsmo šūksniai. Oazė kažkokia. Fiksuojam laiką - 2 valanda nakties. Kaip ir žadėjau.

Gausiausiai turistų lankomas, oficialusis Nordkapp taškas. Sako nebūna pasaulio krašto!

Tęsėme kelionę į oficialų Nordkapp tašką, kur keli fotografai savo metrinėmis triūbomis pleškino, kaip čia pasakius, 8-ąjį pasaulio stebuklą.   Po viso to, nulindom į pirmą (o gal net ir antrą) pasitaikiusį kempingą ir saulei vėl kylant užmigom.

Nuvažiuota: 400 km

Nueita: 18 km

Trollholmsundas