Los Klaipėdėlės

Maršrutas/Route: Kaunas - Klaipėda

O kaipgi vasara be saulės, karščio ir jūros? Šį kartą turbūt turėsiu nuvilti, nes nepamatysite nei gražių kalnų, nei įspūdingų, kvapą gožiančių, šiaurės kvapu dvelkiančių gamtos stebuklų. Tačiau drįsiu pasakyti, kad Lietuvoje taip pat užtenka jaukių ir gražių kampelių. Sweet home! Judam Klaipėdos link. Net negalėčiau išvardinti kiek dalykų nuveikiau per tris savaites, praleistas prie jūros. Tikriausiai pagrindinis ir pats

svarbiausias, galintis banaliai pasirodyti dalykas - tai, kad nuėjom į pagal dabar jau be galo mylimo rašytojo John Green knygą pastatytą visiems gerai žinomą filmą "The Fault in Our Stars", TFiOS arba "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos". Susikibę rankomis šalia sėdėjo pats Klaipėdos meras su žmona, kuri ištisą filmą kūkčiojo ir negalėjo nustoti žliumbti. Kadangi filmas buvo be galo geras ir jaudinantis, perskaitėm knygą, o vėliau sugalvojom parašyti John Green laišką. Peržiūrėjom nesuskaičiuojamą kiekį serialų ir filmų, palydėjom daug saulėlydžių, iškentėm +40 laipsnių karštį, mėgavomės jūra, smėliu, saule ir visais kitais mažais dalykais.
Tikriausiai verta paminėti, kad šimtą kartų važiavom silkių autobusu su velniškai linksmais klaipėdiečiais ir dar linksmesniais autobusų vairuotojais! Dar kartą aplankėm Klaipėdos Mini Zoo, kuris jau ir nebėra toks mini, kaip buvo ankščiau, susipažinom su vėžliu, kuriam nepatiko vanduo, lama, kuri buvo apsvaigusi nuo lankytojų skanumynų ir su stirna, kuri labai mielai papozavo prieš objektyvą. 

Vakare užsukom į "Sky terrace 21 by BarBara". Galima sakyti menko dangoraižio liftu pakilom į 21 aukštą, kur yra įsikūręs naktinis klubas/baras/kavinė po atviru dangumi. Garsi muzika, saulėlydis, vaizdas į jūrą ir Klaipėdą - seilė tįsta how romantic. Juokauju, bet buvo nerealiai smagu! 

  "Kol kas bandau įkvėpti pilnus plaučius paskutinių vasaros dienų oro ir pasisavinti kiek įmanoma daugiau šilumos trupinių. O jums linkiu šį paskutinį vasaros savaitgalį praleisti su trenksmu. Padarykit kiek įmanoma daugiau, ko taip ir nespėjot padaryti. Šėlkit, džiaukitės ir mojuodami sekmadienį vakare besileidžiančiai saulei, išlikit pozityvūs. Prisiminkit visas neužmirštamas akimirkas, o tie, kurie mėgsta žiemą - plokit rankom, na o mano šilumos vaikai - tyliai laukim naujų saulės spindulių..."

Sky Terrace 21 by BarBara

Aukščiau dangaus | Preikestolen

Maršrutas/Route: Tønsberg - Stavanger

 Patraukt sugalvojom 500 kilometrų į Norvegijos pietus, kitaip tariant Preikestolen ("sakyklos uola", ryškus klifas pietvakarių Norvegijoje, Rogalande, Forsando savivaldybėje, iškilęs 604 m virš Liusefiordo, vienas populiariausių Norvegijos paminklų, nuo kurio atsiveria vaizdinga panorama į fiordą, Kjerago masyvą ir aplinkinius kalnus). Lipti į Preikestolen išsiruošiam antrą kartą - po 3 metų pertraukos. Prisimenu tą dieną kaip vakar, kai pliaupiant lietui ėjome per kalnus, miškus ir tundras. Let's do this again!  

Pirmą dieną pravažiavome labai daug tunelių, kalnų, sniegynų, gražių norvegiškų vietų. Tai, kas apibūdina Røldal miestą. Jeigu net vasarą sniegas čia nespėja ištirpti, galima įsivaizduoti kas čia vyksta žiemą! O žiemą čia tuneliai būna ne tik po kalnais, bet ir tarp 2 metrų sniego... Apsistojome labai gražioje vietoje - kalnų slėnyje, ramiame, tuščiame miestelyje.
Antros dienos rytą tęsėme kelyje vis arčiau Stavangerio. Sutikom dar kelis dyyyyydelius gražius krioklius, fiordus ir pagaliau laukėm kelto Forsand - Lauvvik, kuris nuplukdys mus į kelionės tikslą. Susiradę dar gražesnį kempingą nei anądien ir gavę visą namelį prie jūros kranto su vaizdu į kalnus, mėgavomės (ne)norvegiškom gėrybėm.

Pagaliau atėjo ankstus trečios dienos rytas, kuomet išsiruošėm į Preikestolen. Finally! Kaip visada, persimetę kuprines per petį patraukėm jau žinomu taku aukštyn. 4 kilometrai į priekį ir tiek pat atgal. Ėjimo apie 4-5 valandas. Taip pat prieš lipdami būtinai pasitikrinkite ar pasiėmėte vairuotojo pažymėjimą ar kitus svarbius asmens dokumentus - ką gali žinoti, gal prireiks!!! Rytas puikus, žygeivių ne tiek ir daug. Pakeliui, žinoma, prasilenkėme su keleta lietuvių grupelių (kaip jau tapo įprasta). Miškas, pelkės, takas, akmenys, kalnų ežerai, uolos, svajonių kauburėliai iš akmenų ir ilgas bei vingiuotas kelias. Turistai - iš visų pasaulio kampelių, nesistumdantys, malonūs, su šypsena bei nekantrumu veide, nepasikuklinantys pasisveikinti. Nesvarbu norvegiškai, angliškai ar sava kalba! Kai pagaliau užlipi ant pačio aukščiausio taško, sustoji ir apsidairai, pagalvoji, kad viskas kaip iš atviruko. 

Nuvažiuota: 1100 km
Nueita: 8 km

Dream team! Iki kito karto!

Londonietė

Maršrutas/Route: Tønsberg - London

Pagaliau pagaliau pagaliau diena, kurios laukiau metus, išaušo. Pagaliau svajonė ranka pasiekiama. Saulė, palydėdama puikią nuotaiką, įsidienojus kilo aukštyn, kaip ir lėktuvas, prasikošęs pro debesis, pasuko Londono link! Iš aukštai tos karalystės platybės daug įdomesnės ir visiškai kitokios (t.y. nuostabios). Nusileidę tame nemiegančiame mieste jau įsivakarojus, su lėktuvu dar stovėjom gerą pusvalandį, kol šis prisišvartavo prie kitų šimto lėktuvų. Išlipę, ėjome kilometrą labirintais link pasų kontrolės, kur laukė dar daugybė žmonių.  
       Išėję iš oro uosto aiškiai iš karto pasiklydom, nes iš tikrųjų, net neradom išėjimo iš jo. Apvaikščioję 10 ratų pagaliau išėjom ir šalikele (ten nėra šaligatvių) pradėjom pėdinti link savo naujų namų - Stansted Guest House. Pasitikimas buvo jaukus ir šiltas, kaip ir mūsų kambarys - nedidelis, su vaizdu į kaimo laukus ir vis kylančių ar besileidžiančių lėktuvų pašvaiste. Žiūrėdami britišką televiziją pradėjom planuoti kitą dieną. O kadangi ta diena vienintelė - pirma ir paskutinė, turėtų būti geriausia. London is always a good idea.

I mean, it's Range Rover

Antros dienos rytą iš lovos pakilau gal 04:50 ryte. Britiškas rytas - kava, kylanti saulė ir vėsa. Šį rytą jaučiausi kaip niekad excited, todėl viską norėjosi daryti su nekantrumu ir šypsena, kurios veide nebuvo matyti dėl baimės, kad nepasiseks. Permetę kuprines per petį, lygiai 05:30 patraukėme atgal link oro uosto, viskas, skrendam atgal. Juokauju. Nuo oro uosto autobusu nusigausime iki centrinio Londono. Taip pat atsisveikiname ir su savo vieninteliais namais - čia jau nebegrįšime. Pasigavę easybus vairuotoją indą visko išsiklausinėjom, o tada jis mums pasiūlė važiuoti kartu su juo, nes mūsiškis dar nebuvo pasirodęs. Per valandą nudardėjom iki Baker street. Sekmadienis, 7 valanda ryto, tuščias tuščias Londonas ir mes - bandantys prisitaikyti prie šio miesto. Nutarėme patraukti iki Westminsterio savo kojomis, nes taip pamatysime daugiau. Dideli raudoni autobusai skriejo kitapus gatvės, o tolumoj aidėjo Big Beno laikrodžio dūžiai. Priėjom Piccadilly Circus, tada ilgą ir plačią gatvę, iškabintą Didžiosio Britanijos vėliavomis, kur buvo ruošiamasi karalienės gimtadienio šventei. Vienoje pusėje Pall Mall, kitoje Bekingemo rūmai! Pasidarę keletą turistiškų nuotraukų, pasukome į Green Park. Tarp medžių viršūnių pradėjo stypčioti Benas, o jam pritarė ir Londono akis. O tas Benas tikrai didelis. 

Piccadilly Circus!

Prasibrovę pro minias turistų, stojome į ilgą eilę prie Londono akies. Ėjome ratais eilėse, kol priėjus pagrindinį praėjimą ir apsauginiams patikrinus ar neturime savo kuprinėse bombų ar kokių kitokių šaltųjų ginklų, pagaliau laukėme prie kapsulės. Pusvalandis Londono "aukštybių". Iš čia matosi visas Londonas 40 kilometrų spinduliu, netgi Wembley Sadium - tai pagrindinis šios kelionės taškas. Jei jau lankotės Londone pirmą kartą, į akį, miesto simbolišką reginį nenueiti būtų gėda!  

     Kol įsidienojus Londonas tapo vis sausakimšesnis, virš galvų zujo sraigtasparniai ir lėktuvai, mes   leidžiamės į Londono požeminį gyvenimą - underground. Metro tikriausiai patogiausias ir greičiausias būdas šiame mieste nusigauti iš taško A į tašką B. Nesuklysiu pasakydama, kad iki Wembley Park stotelės nuvažiavome ne daugiau nei per 10 minučių. Nepalyginsi su Kauno autobusais. 
Kadangi buvo dar vidurdienis, o vartai į stadioną atsidaro tik 16:30, o mūsų, na, bent jau mano telefonas visiškai išsikrovęs, pasiūliau nueiti į Wembley LIbrary visai prie pat stadiono. Dar vienas patarimas, jei važiuojat į Londoną, ar apskritai Angliją, reikia prisiminti, kad čia elektros lizdas ir yra britiškas, o ne europietiškas, ką mes ir užmiršome. Kol bibliotekoje krovėme telefonus, gurkšnojom šaltus Starbucks smūčius, jau šiek tiek ėmė kojos drebėti. Verta paminėti, kad tą savaitgalį Londonas mus apdovanojo oru. Vien tik saulė ir karštis, žinant, kad čia daugiausia lyja. Taigi, pradėjom eiti link stadiono ir, apsauginiui paprašius parodyti savo bilietą, atsisveikinus su Paulium ir Aida, ėjau G įėjimo lik. Kilau aukštyn, prasisprausdama pro taką užstojusių fanių būrius, kurios tiesiog sėdėjo/stovėjo/gulėjo/čilino ar tiesiog laukė, kai kas tikriausiai nuo pat ryto. Kai pagaliau priėjau prie savo G vartų, ten tebuvo keli žmonės, sėdintys šalimais. Vartai atsidaro už pusantros valandos. Visas dienos maistas - Mars ir Smarties dėžutė, likusi iš duty free. Slenkant laikui, prisijungė dar kelios merginų grupelės. Staiga iš už durų "Staff only" išlindo apsauginis:
- Are you ready? - kreipdamasis į mus.
- YEEES!
- We cancelled the show.
- Don't even say that,- pasako kažkuri rudaplaukė, kurios nespėjau įsidėmėti.
Visi juokėsi, o aplinkoje tvyrojo puiki nuotaika.
- OK, wait here girls! - pamojuoja jis ranka ir vėl pradingsta.

Nė nepastebėjau kaip greit prabėgo laikas ir staiga pradėjo girgždėti sunkios metalinės durys - visi kaip vienas staiga pakilo iš savo vietų. Tai reiškia, kad netrukus mus įleis. Priekyje stovinčios merginos ramiai šnekučiavosi su kitu apsauginiu, kuris stovėjo už tų keistų grotų. Pagaliau vienas po kito buvo pradėti skanuoti bilietai ir jau visai netrukus buvom viduje. "Have fun" - linkėjo darbuotojai. Tą minutę, kai ieškojau savo vietos, tikriausiai buvau labiausiai sužavėta, nes kuo greičiau norėjau atsisėst ir apsidairyt dar kartą, koks iš tikrųjų galingas yra tas stadionas, kuriame šiandien susirinks per 100 tūkstančių žmonių. 17:00 - dar trys valandos iki koncerto pradžios. Per tas valandas baisiai kepino saulė, kuri švietė tiesiai į mūsų veidus pro atvirą stadiono stogą, vis rinkosi daugiau žmonių, pradėjo skambėti muzika, kuri laikui bėgant vis garsėjo, kol pagaliau ant scenos pasirodė apšildomoji 5SOS (5 Second of Summer) grupė, kuri, tiesą sakant, tikrai sušildė. Pats geriausias jausmas yra, kai visi pradeda klykti taip, kad visos erdvės akustika yra paverčiama į subsonicą! Tarsi netikras garsas ausyse. Po 5SOS dar garsiau pradėjo leisti muziką - Olly Murs, Katy Perry, Beyonce, o kai paleido macareną - visi melodijos užburti pradėjo ją šokti ir visas stadionas atrodė tikrai nesveikai.

Viktorijos skulptūra (ar ben jau dalis jos)

Kai laikrodis jau mušė 20:00, tas spiegimas perėjo į kažką, ko dar man nebuvo tekę girdėti, o kai per visus 4 milžiniškus ekranus pasirodė taip vadinami 'creditai', buvo aišku, kad mažiau nei už minutės ant scenos jau bus tie penki idiotai. Kai po uždangos stojo tyla, o arenos klyksmas pasiekė kulminaciją, pasigirdo pirmas būgnų smūgis ir pirmieji dainos "Midnight Memories" žodžiai: straight off the plane to a new hotel - kartu tyla ir 100 tūkstančių žmonių šauksmas - just touch down you can never tell!- tada pasirodė jie. Tikriausiai neverta čia aprašyti kiekvienos dainos, nes viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti.  Harry iš karto pradėjo laistyti vandenį ant žmonių, kurie stovėjo prie pat scenos (lucky), visi kaip tikri idiotai šokinėjo, dainavo, pasakojo knock knock juokelius... Tos dvi valandos virto nepakartojamomis.
Visiems, netgi ir tiems, kurie nemėgsta (arba tiesiog neturi skonio) tokios muzikos, palinkėčiau pabūt tokioj erdvėj, kurioje "Little Things" skambėjo kaip koks fucking pasaulio himnas, nes per minios dainavimą jau nebebuvo girdėti muzikos. "That was the biggest of little things!" Viso viso koncerto eigoje nebuvo girdėti nieko kito, tik "Thank you, this is amazing, this is so incredible, thank you so much, we owe it all to you, thank you, we love you, you're the best, this is absolutely stunning..." Ir tikrai taip buvo. 

Prie manęs sėdėjus kokių 70-ies metų senutė tikriausiai baisiai džiaugėsi, kai pasibaigė koncertas ir pagaliau galėjo išeiti iš stadiono, nes ,matyt, pasigailėjo, kad čia atėjo (nebent buvo baisiai didelė gerbėja). Vos tik nuskambėjo paskutiniai akordai, iššovė paskutiniai fejerverkai, o šviesos staiga užgeso, visi iš karto puolė prie išėjimų. O išėjus iš Wembley, tas visas srautas žmonių ėjo tiesiai į metro (aišku, kur ir man reikėjo eiti). Visą tą nesuvaldomą srovę žmonių sureguliuoti bandė policininkai, kelias daug kur buvo užtvertas. Aukščiau stovėję policininkai (manau, bet kuriuo atveju jie stovi aukščiau) iš savo telefonų paleido "Story of my life" ir pridėjo prie garsiakalbių. Tada ta visa, lėtai slenkanti minia pritarė: the story of my life, I take her home, I drive all night to keep her warm and tiiiime is fro-oooooooozen! Pagaliau nuėjus iki metro, pavyko įsėsti tik į antrą ar trečią traukinį ir labai greitai vėl atsidūrėme Baker street - kur ir prasidėjo mūsų diena. Mūsų autobusas 03:00 ryte, o dar nė ne vidurnaktis. Bastėmės gatvėmis kaip tikri ubagai, paskui sugalvojom nueit iki mcdako, ten prasėdėjom kol jis užsidarė ir dar tebuvo tik po dvylikos. 

Wembley.

Kiek prieš pirmą, stotelėj sulaukę National Express (ne to autobuso su kuriuo turėjom grįžti) turėjom labai įdomų pokalbį su mus išgelbėjusiu vairuotoju. Pasakėm, kad mūsų autobusas tik trečią. Tada jis sako, kad turi vietų, gali nuvežti, kaina - 10 svarų.
- Do you accept cards?
- No. Only cash,- pasakė vairuotojas. O bėda buvo ta, kad cashų mes jau nebeturėjom. Tai ką gi - lauksim dar tris valandas. Bet staiga anas vėl priėjo:
- Show me your ticket. Main passenger: Aida. Which one is Aida? My mother's name is Aida, get in the bus,- numojo jis ranka autobuso pusėn. For real?
Nuvažiavom atgal iki Stanstedo oro uosto nemokamai. Vos įsėdus užmigau. Stengiausi bent kiek išsilaikyti, kol buvome Londono centre, kad galėčiau pamatyti, koks iš tikrųjų nuostabus yra naktinis miestas.
Taigi, kai nusigavome iki oro uosto, buvo gal tik po pirmos nakties, o lėktuvas atgal - 08:30 ryte. Ir vėl laukti! Ir vėl! Visą naktį praleidom oro uoste, pusę nakties miegojom (abejoju ar miegojom) kavinėj, kitą pusę laukimo salėse. Šito tai tikrai niekam nelinkiu, nes išbuvau beveik dvi paras nemiegojus. Užtat skrydis atgal buvo trumpas kaip niekad - vos tik pakilome, jau pradėjome leistis (debesyse geriau miegasi). Viskas praėjo taip žaibiškai greitai, bet jeigu reiktų, pakartočiau visa tai dar 10 kartų.  

P.S. Fight for your happiness! Don't let anyone steal your dream! And if someone makes you feel bad for the bands you listen to or the way you take your coffee or how you wear your hair or what you wear or the way your laugh sounds then fucking drop them like the piece of shit they are and go find someone who thinks your laugh sounds like the best goddamn song they've ever heard and offers to make your coffee for you and thinks you dress like art :)

Siūlyčiau pažiūrėti: https://www.youtube.com/watch?v=GAweTZZx_us

Daug garso ir daug šviesų

London underground (ir Paulius)

Pas trolius: Dešimta diena

Maršrutas/Route: Tysfjord - Trondheim - home


Išaušo paskutinioji. Paskutinės dienos rytas tikriausiai buvo pats lengviausias ir dykaduoniškiausias per visą kelionę. Vis tolome nuo laukinės gamtos, artėdami prie civilizuotos žemės. Visai vakare pasiekėme Trondhaimą ir, susiradę ten kažkokį labai į Rumšiškes panašų kempingą, praleidom paskutinį kelionės vakarą. Oras nekoks - lyja, šlapia, šalta. Na, o kitą dieną, nuvažiavus dar kokius 700 km, pagaliau parvykom namo! Prisimenant visą kelionę, įspūdžius ir nuotykius, norėtųsi pakartoti viską darkart. Kiekvieną dienai prireikdavo kokių nors iššūkių, kuriuos galėtume įveikti. Jeigu dar kada nors galėčiau aplankyt kokią nors vietą - tiesiai važiuočiau į Nordkappą. Ir, žinoma, vidurnaktį.

  Peace out, enjoy life and live the adventure!

Travel like a pro

Pas trolius: Devinta diena

Maršrutas/Route: Storslett - Tysfjord

Šiandien teko keltis anksti, nes 08:00 valandą Pasatė jau turėjo būti pristatyta taisymui. Greitosiomis susiruošę, išburzgėme miestelin. Mūsų vieninteliai namai buvo atiduoti į latvių - mechanikų rankas, o mes, benamiai, išpėdinom apsikrovę nešuliais. Ėjome beveik valandą, bet šįkart kelias bent buvo tiesus, o ne kalnais - akmenimis, todėl labai neprailgo. Parduotuvėje nusipirkome užkandžių ir nupėdinome į vietinę biblioteką - turistų informacijos centrą. Sėdėjom prie durų ir laukėm, kol šis atsidarys. Po kiek laiko viduje pamatėme keletą žmonių ir supratome, kad kaip durniai sėdėjom prie atrakintų durų gerą pusvalandį (so clever!) Bibliotekoje praleidome 4-5 valandas. Tuo tarpu Paulius suvaikščiojo atgal ir pasiėmė mus naujutėle, pagydyta Pasate. 

Taigi, patraukėme tiesiausiu keliu namų link (deja) - visi kelionės planai žlugo ne tik dėl automobilio gedimų, bet ir dėl nenumatytų planų namie. Pakeliui sustojome pavalgyti aikštelėje prie samių suvenyrų parduotuvėlių-palapinių, kur visu gražumu švietė vargšelių elnių skūros ir ragai kartu su nuimtais skalpais :) Tapo aišku, kodėl šiuose kraštuose elnių jau nebesutinkame. 

Tolimesnė kelionė neatnešė jokių naujų nuotykių, nes kažin ar gali įvykti kas nors labai įdomaus daugiau nei valandą laukiant kelto, kuris dėl neaiškių priežasčių kursuoja kas valandą ar dar rečiau. O juk kito kelio nėra - kelio pabaiga. O persikėlus per tą karvės gerklę žiauriai gražią vietą, buvo pernelyg vėlu ieškoti kempingo nakvynei, taigi apsistojome pirmoje (kaip jau įprasta) pasitaikiusioje vietoje - Tysfjord Turistsenter. Brangokas motelis, bet pirmą kartą per visą kelionę turėjom savo nuosavą vonios 
kambarį, virtuvę ir netgi antrą aukštą.  

P.S. Šios įstaigos administratorė - lietuvė. Pilna jų kiekvienam užkampy, pasirodo. Bet anyway, vis tiek smagu sutikti lietuvį taip toli nuo namų!

Nuvažiuota: 500 km

Šiaurės poliarinis ratas

Pas trolius: Aštunta diena

Maršrutas/Route: Storslett - Storslett

Fosselv camping

Puikiai pailsėję ir laimingi patraukėme Tromsø link - tikėjomės nusigauti ne tik iki jo, bet ir daug toliau. Bet nuvažiavus ne daugiau kaip 5 km, Paulius nebeištvėrė ir labai susirūpino Pasatės baubimų ir ūkimų priežastimi. Buvo nuspręsta ir vėl kreiptis į profesionalus. Privažiavus artimiausią automobilių taisyklą, nieko nedelsiant, Paulius su žinovu prasuko ratuką Pasate. Diagnozė - lūžusi kažkokia dalis - guoliai/granata. Gavome pasiūlymą laukti iki rytojaus, kuomet dalis  atkeliaus į servisą ir bus galima ją

pakeisti. Mes, žinoma, sutikome ir patraukėme ieškoti namų. 
Apsistojome Fosselv kempinge - labai gražioje vietoje prie vandens. Nieko gero ten nenuveikėme, nes lauke praleidome gal tik kokį pusvalandį, o paskui (kaip visada) - "Pjūklas 4". Nors diena pasitaikė nelemta, bent jau galėjome pailsėti (ir vėl).

Nuvažiuota: 52 km

Pas trolius: Septinta diena

Maršrutas/Route: Nordkapp - Storslett

Po trumpos nakties, nusiprausę ir išgėrę kavos su mielais vietiniais turistautojais, skubiai išjudėjome tolyn, atsisveikindami su nuostabiuoju Nordkapp. Nerimauti vertė skleidžiami automobilio pašaliniai garsai, atsiradę dar prieš išvažiuojant iš namų, tačiau nesukėlę tokių didelių rūpesčių. Galiausiai pasiekę Altą, nusprendėme mašinytę parodyti gydytojui. Parymojom, kol vietiniai automobilių ekspertai nustatė tariamą gedimą, subalansavo ir suleido ratus vietomis.  

Oksfjord camping

Tada pajudėjome tolyn, bet buvome klaikiai pavargę, todėl nieko nepešę, nelaukdami, pradėjome dairytis kur galėtume padėti galvą.
Apsistojom Oksfjord kempinge - vieta žiauriai graži, pažiūrėk į vieną pusę - fiordas, kitą - ten jau kalnas  , o viršūnėje dar ir sniego gali pamatyti. Mūsų vakaras - "Pjūklas 3", užkandžiai ir pagaliau, miegas. Nors diena ir baisiai neturininga, nenusivildami laukiame kitos, tikimės, įdomesnės. Dalinuosi gražiausiais kadrais.

Nuvažiuota: 400 km

Vėjo nupūstas

We hereby testify that Inga Valiaugaitė has walked the northermost tour track and visited the 2000 - years monument at Knivskjelodden - the northernmost point of Europe.