Londonietė

Maršrutas/Route: Tønsberg - London

Pagaliau pagaliau pagaliau diena, kurios laukiau metus, išaušo. Pagaliau svajonė ranka pasiekiama. Saulė, palydėdama puikią nuotaiką, įsidienojus kilo aukštyn, kaip ir lėktuvas, prasikošęs pro debesis, pasuko Londono link! Iš aukštai tos karalystės platybės daug įdomesnės ir visiškai kitokios (t.y. nuostabios). Nusileidę tame nemiegančiame mieste jau įsivakarojus, su lėktuvu dar stovėjom gerą pusvalandį, kol šis prisišvartavo prie kitų šimto lėktuvų. Išlipę, ėjome kilometrą labirintais link pasų kontrolės, kur laukė dar daugybė žmonių.  
       Išėję iš oro uosto aiškiai iš karto pasiklydom, nes iš tikrųjų, net neradom išėjimo iš jo. Apvaikščioję 10 ratų pagaliau išėjom ir šalikele (ten nėra šaligatvių) pradėjom pėdinti link savo naujų namų - Stansted Guest House. Pasitikimas buvo jaukus ir šiltas, kaip ir mūsų kambarys - nedidelis, su vaizdu į kaimo laukus ir vis kylančių ar besileidžiančių lėktuvų pašvaiste. Žiūrėdami britišką televiziją pradėjom planuoti kitą dieną. O kadangi ta diena vienintelė - pirma ir paskutinė, turėtų būti geriausia. London is always a good idea.

I mean, it's Range Rover

Antros dienos rytą iš lovos pakilau gal 04:50 ryte. Britiškas rytas - kava, kylanti saulė ir vėsa. Šį rytą jaučiausi kaip niekad excited, todėl viską norėjosi daryti su nekantrumu ir šypsena, kurios veide nebuvo matyti dėl baimės, kad nepasiseks. Permetę kuprines per petį, lygiai 05:30 patraukėme atgal link oro uosto, viskas, skrendam atgal. Juokauju. Nuo oro uosto autobusu nusigausime iki centrinio Londono. Taip pat atsisveikiname ir su savo vieninteliais namais - čia jau nebegrįšime. Pasigavę easybus vairuotoją indą visko išsiklausinėjom, o tada jis mums pasiūlė važiuoti kartu su juo, nes mūsiškis dar nebuvo pasirodęs. Per valandą nudardėjom iki Baker street. Sekmadienis, 7 valanda ryto, tuščias tuščias Londonas ir mes - bandantys prisitaikyti prie šio miesto. Nutarėme patraukti iki Westminsterio savo kojomis, nes taip pamatysime daugiau. Dideli raudoni autobusai skriejo kitapus gatvės, o tolumoj aidėjo Big Beno laikrodžio dūžiai. Priėjom Piccadilly Circus, tada ilgą ir plačią gatvę, iškabintą Didžiosio Britanijos vėliavomis, kur buvo ruošiamasi karalienės gimtadienio šventei. Vienoje pusėje Pall Mall, kitoje Bekingemo rūmai! Pasidarę keletą turistiškų nuotraukų, pasukome į Green Park. Tarp medžių viršūnių pradėjo stypčioti Benas, o jam pritarė ir Londono akis. O tas Benas tikrai didelis. 

Piccadilly Circus!

Prasibrovę pro minias turistų, stojome į ilgą eilę prie Londono akies. Ėjome ratais eilėse, kol priėjus pagrindinį praėjimą ir apsauginiams patikrinus ar neturime savo kuprinėse bombų ar kokių kitokių šaltųjų ginklų, pagaliau laukėme prie kapsulės. Pusvalandis Londono "aukštybių". Iš čia matosi visas Londonas 40 kilometrų spinduliu, netgi Wembley Sadium - tai pagrindinis šios kelionės taškas. Jei jau lankotės Londone pirmą kartą, į akį, miesto simbolišką reginį nenueiti būtų gėda!  

     Kol įsidienojus Londonas tapo vis sausakimšesnis, virš galvų zujo sraigtasparniai ir lėktuvai, mes   leidžiamės į Londono požeminį gyvenimą - underground. Metro tikriausiai patogiausias ir greičiausias būdas šiame mieste nusigauti iš taško A į tašką B. Nesuklysiu pasakydama, kad iki Wembley Park stotelės nuvažiavome ne daugiau nei per 10 minučių. Nepalyginsi su Kauno autobusais. 
Kadangi buvo dar vidurdienis, o vartai į stadioną atsidaro tik 16:30, o mūsų, na, bent jau mano telefonas visiškai išsikrovęs, pasiūliau nueiti į Wembley LIbrary visai prie pat stadiono. Dar vienas patarimas, jei važiuojat į Londoną, ar apskritai Angliją, reikia prisiminti, kad čia elektros lizdas ir yra britiškas, o ne europietiškas, ką mes ir užmiršome. Kol bibliotekoje krovėme telefonus, gurkšnojom šaltus Starbucks smūčius, jau šiek tiek ėmė kojos drebėti. Verta paminėti, kad tą savaitgalį Londonas mus apdovanojo oru. Vien tik saulė ir karštis, žinant, kad čia daugiausia lyja. Taigi, pradėjom eiti link stadiono ir, apsauginiui paprašius parodyti savo bilietą, atsisveikinus su Paulium ir Aida, ėjau G įėjimo lik. Kilau aukštyn, prasisprausdama pro taką užstojusių fanių būrius, kurios tiesiog sėdėjo/stovėjo/gulėjo/čilino ar tiesiog laukė, kai kas tikriausiai nuo pat ryto. Kai pagaliau priėjau prie savo G vartų, ten tebuvo keli žmonės, sėdintys šalimais. Vartai atsidaro už pusantros valandos. Visas dienos maistas - Mars ir Smarties dėžutė, likusi iš duty free. Slenkant laikui, prisijungė dar kelios merginų grupelės. Staiga iš už durų "Staff only" išlindo apsauginis:
- Are you ready? - kreipdamasis į mus.
- YEEES!
- We cancelled the show.
- Don't even say that,- pasako kažkuri rudaplaukė, kurios nespėjau įsidėmėti.
Visi juokėsi, o aplinkoje tvyrojo puiki nuotaika.
- OK, wait here girls! - pamojuoja jis ranka ir vėl pradingsta.

Nė nepastebėjau kaip greit prabėgo laikas ir staiga pradėjo girgždėti sunkios metalinės durys - visi kaip vienas staiga pakilo iš savo vietų. Tai reiškia, kad netrukus mus įleis. Priekyje stovinčios merginos ramiai šnekučiavosi su kitu apsauginiu, kuris stovėjo už tų keistų grotų. Pagaliau vienas po kito buvo pradėti skanuoti bilietai ir jau visai netrukus buvom viduje. "Have fun" - linkėjo darbuotojai. Tą minutę, kai ieškojau savo vietos, tikriausiai buvau labiausiai sužavėta, nes kuo greičiau norėjau atsisėst ir apsidairyt dar kartą, koks iš tikrųjų galingas yra tas stadionas, kuriame šiandien susirinks per 100 tūkstančių žmonių. 17:00 - dar trys valandos iki koncerto pradžios. Per tas valandas baisiai kepino saulė, kuri švietė tiesiai į mūsų veidus pro atvirą stadiono stogą, vis rinkosi daugiau žmonių, pradėjo skambėti muzika, kuri laikui bėgant vis garsėjo, kol pagaliau ant scenos pasirodė apšildomoji 5SOS (5 Second of Summer) grupė, kuri, tiesą sakant, tikrai sušildė. Pats geriausias jausmas yra, kai visi pradeda klykti taip, kad visos erdvės akustika yra paverčiama į subsonicą! Tarsi netikras garsas ausyse. Po 5SOS dar garsiau pradėjo leisti muziką - Olly Murs, Katy Perry, Beyonce, o kai paleido macareną - visi melodijos užburti pradėjo ją šokti ir visas stadionas atrodė tikrai nesveikai.

Viktorijos skulptūra (ar ben jau dalis jos)

Kai laikrodis jau mušė 20:00, tas spiegimas perėjo į kažką, ko dar man nebuvo tekę girdėti, o kai per visus 4 milžiniškus ekranus pasirodė taip vadinami 'creditai', buvo aišku, kad mažiau nei už minutės ant scenos jau bus tie penki idiotai. Kai po uždangos stojo tyla, o arenos klyksmas pasiekė kulminaciją, pasigirdo pirmas būgnų smūgis ir pirmieji dainos "Midnight Memories" žodžiai: straight off the plane to a new hotel - kartu tyla ir 100 tūkstančių žmonių šauksmas - just touch down you can never tell!- tada pasirodė jie. Tikriausiai neverta čia aprašyti kiekvienos dainos, nes viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti.  Harry iš karto pradėjo laistyti vandenį ant žmonių, kurie stovėjo prie pat scenos (lucky), visi kaip tikri idiotai šokinėjo, dainavo, pasakojo knock knock juokelius... Tos dvi valandos virto nepakartojamomis.
Visiems, netgi ir tiems, kurie nemėgsta (arba tiesiog neturi skonio) tokios muzikos, palinkėčiau pabūt tokioj erdvėj, kurioje "Little Things" skambėjo kaip koks fucking pasaulio himnas, nes per minios dainavimą jau nebebuvo girdėti muzikos. "That was the biggest of little things!" Viso viso koncerto eigoje nebuvo girdėti nieko kito, tik "Thank you, this is amazing, this is so incredible, thank you so much, we owe it all to you, thank you, we love you, you're the best, this is absolutely stunning..." Ir tikrai taip buvo. 

Prie manęs sėdėjus kokių 70-ies metų senutė tikriausiai baisiai džiaugėsi, kai pasibaigė koncertas ir pagaliau galėjo išeiti iš stadiono, nes ,matyt, pasigailėjo, kad čia atėjo (nebent buvo baisiai didelė gerbėja). Vos tik nuskambėjo paskutiniai akordai, iššovė paskutiniai fejerverkai, o šviesos staiga užgeso, visi iš karto puolė prie išėjimų. O išėjus iš Wembley, tas visas srautas žmonių ėjo tiesiai į metro (aišku, kur ir man reikėjo eiti). Visą tą nesuvaldomą srovę žmonių sureguliuoti bandė policininkai, kelias daug kur buvo užtvertas. Aukščiau stovėję policininkai (manau, bet kuriuo atveju jie stovi aukščiau) iš savo telefonų paleido "Story of my life" ir pridėjo prie garsiakalbių. Tada ta visa, lėtai slenkanti minia pritarė: the story of my life, I take her home, I drive all night to keep her warm and tiiiime is fro-oooooooozen! Pagaliau nuėjus iki metro, pavyko įsėsti tik į antrą ar trečią traukinį ir labai greitai vėl atsidūrėme Baker street - kur ir prasidėjo mūsų diena. Mūsų autobusas 03:00 ryte, o dar nė ne vidurnaktis. Bastėmės gatvėmis kaip tikri ubagai, paskui sugalvojom nueit iki mcdako, ten prasėdėjom kol jis užsidarė ir dar tebuvo tik po dvylikos. 

Wembley.

Kiek prieš pirmą, stotelėj sulaukę National Express (ne to autobuso su kuriuo turėjom grįžti) turėjom labai įdomų pokalbį su mus išgelbėjusiu vairuotoju. Pasakėm, kad mūsų autobusas tik trečią. Tada jis sako, kad turi vietų, gali nuvežti, kaina - 10 svarų.
- Do you accept cards?
- No. Only cash,- pasakė vairuotojas. O bėda buvo ta, kad cashų mes jau nebeturėjom. Tai ką gi - lauksim dar tris valandas. Bet staiga anas vėl priėjo:
- Show me your ticket. Main passenger: Aida. Which one is Aida? My mother's name is Aida, get in the bus,- numojo jis ranka autobuso pusėn. For real?
Nuvažiavom atgal iki Stanstedo oro uosto nemokamai. Vos įsėdus užmigau. Stengiausi bent kiek išsilaikyti, kol buvome Londono centre, kad galėčiau pamatyti, koks iš tikrųjų nuostabus yra naktinis miestas.
Taigi, kai nusigavome iki oro uosto, buvo gal tik po pirmos nakties, o lėktuvas atgal - 08:30 ryte. Ir vėl laukti! Ir vėl! Visą naktį praleidom oro uoste, pusę nakties miegojom (abejoju ar miegojom) kavinėj, kitą pusę laukimo salėse. Šito tai tikrai niekam nelinkiu, nes išbuvau beveik dvi paras nemiegojus. Užtat skrydis atgal buvo trumpas kaip niekad - vos tik pakilome, jau pradėjome leistis (debesyse geriau miegasi). Viskas praėjo taip žaibiškai greitai, bet jeigu reiktų, pakartočiau visa tai dar 10 kartų.  

P.S. Fight for your happiness! Don't let anyone steal your dream! And if someone makes you feel bad for the bands you listen to or the way you take your coffee or how you wear your hair or what you wear or the way your laugh sounds then fucking drop them like the piece of shit they are and go find someone who thinks your laugh sounds like the best goddamn song they've ever heard and offers to make your coffee for you and thinks you dress like art :)

Siūlyčiau pažiūrėti: https://www.youtube.com/watch?v=GAweTZZx_us

Daug garso ir daug šviesų

London underground (ir Paulius)